Ką pasakytumėte, jei kas nors pasiūlytų galimybę sumažinti seksualinių nusikaltimų skaičių jūsų aplinkoje? Tiesiog keičiant kasdienio gyvenimo dalykus, kurie gali sustabdyti ar bent pristabdyti seksualinio smurto mastą? Ar imtumėtės? Dažniausiai žmonės sutinka, kad išprievartavimas yra siaubingas nusikaltimas, tačiau labai daug kas ima abejoti, kai prabylama apie seksualinės prievartos kultūrą.
Pradėkime nuo apbrėžimo. Seksualinės prievartos kultūra – tai kasdienio gyvenimo praktikų, leidžiančių seksualinį smurtą ir pateisinančių, kai jis įvyksta, visuma.
Žmonės, kurie abejoja dėl šios sąvokos, dažnai, bet ne visada, yra vyrai. Jie jaučiasi taip, tarsi prievartos kultūros idėja neteisingai užkrauna kaltę ant jų pečių. Jų supratimu, jie niekada nieko neišprievartavo ir mano, kad išprievartavimas yra baisus dalykas, tad kodėl jie turėtų būti atsakingi už tai tiek, kad ką nors dėl to darytų?
Tačiau niekas nevyksta vakuume. Nesvarbu, ar norime tai pripažinti, ar ne, mus supanti visuomenė daro įtaką mūsų kasdienėms mintims, įpročiams ir elgesiui. Viską – nuo to, kaip geriame kavą, iki to, kaip auklėjame vaikus, – iš dalies formuoja mus supanti kultūra, tad kodėl gi mūsų požiūris į seksualinį smurtą taip pat negalėtų būti paveiktas?
Pavyzdžiui, kokią įtaką turi įprastas moters kūno, kaip malonumą teikiančio objekto, vaizdavimas medijose? Gal ir ne kiekvienas tai matantis pasijunta turintis teisę į moters kūną be jos sutikimo, tačiau neįmanoma nuneigti ryšio tarp kasdienio moterų objektyvizavimo ir smurto, kuris dehumanizuoja moteris kaip objektus.
Išprievartavimą patiria ne tik moterys – seksualinį smurtą patiria visų lyčių žmonės. Tačiau tai yra vienas iš pavyzdžių, kaip patriarchalinės lyčių normos gali nustatyti žalingus lūkesčius moterims ir kitiems žmonėms, su kuriais elgiamasi taip, kaip visuomenė elgiasi su moterimis.
Pagalvokite, pavyzdžiui, apie skirtumus tarp to, kaip berniukai ir mergaitės mokosi apie lytinį potraukį.
Daugelis berniukų iš žiniasklaidos, šeimos ir bendraamžių sužino, kad vyrai iš prigimties stipriai geidžia moterų. Ir kad vyrai, kurie „permiega“ su daugybe moterų, yra „eržilai“. Mergaitės dažnai iš tų pačių šaltinių sužino, kad jų kūnai kelia pagundą ir kad seksualinį malonumą dažniausiai patiria vyrai. Todėl moterys, kurios „atiduoda savo kūną“ daugeliui seksualinių partnerių, vertinamos kaip „šliundros“.
Vyrai, kurių netraukia moterys arba kurie netrokšta daug sekso, yra gėdinami ir verčiami įrodyti savo „vyriškumą“ objektyvizuojant moteris. Moterys socializuojamos taip, kad jos turėtų iškelti vyro malonumą aukščiau už savo.
Jau nekalbant apie tai, kad iš tokių nuostatų yra visiškai išbraukiami queer, transseksualūs, nebinariniai, interseksualūs ir aseksualūs žmonės, šis naratyvas prisideda prie prievartavimo kultūros, nes manoma, kad vaikinas yra „tikras vyras“ tik tada, kai užsiima seksu su moterimis.
Tikrai nereikia būti prievartautoju, kad dalyvautum šiose socialinėse normose. Jos įtvirtinamos ir skleidžiamos kasdien, tiesiog juokaujant su draugais apie tai, kas atitinka, o kas neatitinka seksualinio vyriškumo standarto.
Prievartos kultūros dalis yra ir nuostata, kad moterys linkusios „perdėti“ apie savo patirtį, o taip pat – tikėjimas, kad tiesiog turime su tuo susitaikyti, nes taip diktuoja lyčių vaidmenys.
Nors šios problemos yra sudėtingos, kovos su seksualinės prievartos kultūra priemonė iš tiesų yra gana paprasta: esame išmokę žalingų, neteisingų nuostatų ir elgesio būdų, todėl turime juos atpažinti ir nenaudoti, o svarbiausia – nebeperduoti jų kitiems.
Berniukai ir vyrai yra dehumanizuojami dėl spaudimo būti besiveržiančiomis sekso mašinomis.
Mergaitės ir moterys mokosi, kad jų kūnai joms nepriklauso.
Visi kiti verčiami įsitraukti į siauras lyčių dėžutes ir baudžiami už tai, kad neatitinka reikalavimų.
Ir per daug mūsų yra išgyvenusiųjų, susiduriančių su siaubingais seksualinio smurto padariniais ir iš to kylančia gėda bei pasmerkimu.
Visi kartu galėtume šiek tiek išsigydyti nuo lūkesčių, kuriuos visuomenė mums užkrauna ant pečių.
Seksualinės prievartos kultūros egzistavimo neigimas tik trukdo.
Parengta pagal Maisha. Z. Johnson tekstą publikuotą „Yes“
Pagalba patyrusiems smurtą:
telefonu 8 700 55516 I – V nuo 08:00 iki 20:00
tiesioginio internetinio pokalbio (LiveChat) metu I – V nuo 08:00 iki 20:00
Šis straipsnis yra projekto „Smurtas artimoje aplinkoje: prevencija, apsauga, pagalba, bendradarbiavimas“ dalis. Projektą finansuoja Europos socialinis fondas, įgyvendina Moterų informacijos centras kartu su partneriais: Kauno apskrities moterų krizių centras, Visuomeninė organizacija „Moterų veiklos inovacijų centras“, Kretingos moterų informacijos ir mokymo centras; VšĮ Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centras, Lietuvos moterų lobistinė organizacija ir Tarptautinės policijos asociacijos (IPA) Lietuvos skyrius.
Iliustracija: natoassociation.ca
Dalintis
