Sportas ne tik suteikia kūno judėjimo laisvę, palengvina asmeninius bei socialinius santykius, gerina fizinę bei psichologinę sveikatą, bet ir įgalina moteris. Moterų, kurios sportuoja ar įdėmiai stebi sporto renginius skaičius vis didėja, tačiau net ir XXI a. vyrauja lyčių lygybės problemos.
Sportas ir lyčių lygybė
Moterų gyvenime įvyko esminių pokyčių, kurių svarbiausias buvo galimybė gauti išsilavinimą, tačiau lyčių lygybė visose profesijų srityse dar nėra pasiekta. Viena didžiausių diskriminacijų tenka sportuojančioms moterims, tačiau tai daro įtaką ir kitoms moterims plėtojant savo profesiją sporto srityje: trenerėms, teisėjoms, gydytojoms, kineziterapeutėms, vadybininkėms ir kt.
Situacijos nelengvina ir sporto žiniasklaidos vaidmuo diskriminuojant moteris. Nemaža žiniasklaidoje pasirodančių straipsnių dalis dažniausiai ne apie moterų kompetenciją ir sportinius pasiekimus, bet apie kūno grožį arba asmeninius santykius, o tai tik dar labiau sustiprina seksizmą.
Priekabiavimas ir seksualinė prievarta prieš moteris sporto pasaulyje yra daug dažnesnė problema nei įsivaizduojama. Didžiausia problema tai, jog toks priekabiavimas yra normalizuojamas, nebaudžiamas ir labai dažnai paneigiamas jo egzistavimas.
„Nemoteriškas“ sportas
Vis dar gaji tendencija versti merginas manyti, kad jų vertė slypi kūniškoje išvaizdoje, nepriekaištingo moteriško įvaizdžio išlaikyme, kuris nesuderinamas su sporto praktika, išskyrus tas veiklas, kurios sustiprina moteriško kūno estetiką. Fiziškai besistengiančių, ir prakaituojančių moterų įvaizdis vis dar yra socialiai atmestas. Moterys skatinamos sportuoti ne dėl fizinės ar psichologinės sveikatos, bet dėl kūno grožio.
Negalima neigti, kad daugelis moterų nemėgsta sportuoti, nemėgsta fizinių pratimų, tačiau pagrindinė priežastis yra ta, kad joms trūksta motorinės praktikos įpročių. Jie įgyjami dar iki paauglystės. Dėl šios priežasties moterys, kurios tikrai mėgsta sportuoti, dažniausiai yra tos, kurias nuo pat mažumės paskatino jų šeima ar artima aplinka, o jų sportiniai įpročiai padeda atrasti judėjimo malonumą.
Moterys taip pat dažnai neužima viešosios erdvės, parkų ar paplūdimių, žaisdamos ar nardydamos riedlentėmis, tačiau dėl to negalima daryti išvados, kad jos nėra suinteresuotos tokia veikla ir prie šio reiškinio neprisideda visuomenės stereotipai. Sporto šakos vis dar skirstomos į „vyriškas“ ir „moteriškas“ – tinkamas tik vyrams arba tik moterims.
Moterys ir sporto istorija
Aristotelio laikų medicinos institucijos skelbė, kad moteris iš esmės valdo jų reprodukcinė sistema, o per kūną teka ribotas „energijos“ kiekis, kurį hormonai išeikvoja pavojingais kiekiais. Per didelis mokymasis ar važiavimas dviračiu ir kitos sporto šakos moteris paverstų nevaisingomis.
Moterų sporto istorija prasidėjo tik XIX amžiuje, kai XIX amžiaus pabaigoje vyresniosios socialinės klasės moterys galėjo mėgautis jodinėjimu, šaudymu iš lanko, golfu, tenisu, slidinėjimu ir čiuožimu.
Pirmą kartą sportininkėms dalyvauti šiuolaikinėse olimpinėse žaidynėse buvo leista antrosiose olimpinės žaidynėse Paryžiuje. 1900 m. 1-ose moderniose olimpinėse žaidynėse ir senovės olimpinėse žaidynėse buvo leidžiama dalyvauti tik laisviems Graikijos piliečiams (vyrams).
Tarptautinio olimpinio komiteto duomenimis, iš 1066 sportininkų iš 19 šalių antrosiose olimpinėse žaidynėse dalyvavo tik 12 sportininkių. Jos varžėsi tik dviejuose: golfo ir teniso varžybose.
Įprasta matyti, kaip tūkstančiai merginų varžosi didžiuosiuose pasaulio maratonuose, bet taip buvo ne visada.
1967 m. Balandžio 19 d. Katherine Switzer pakeitė istoriją apeidama draudimą, kuris neleido moterims varžytis maratone. Ji tai padarė seniausiame pasaulyje Bostono maratone, kurį nubėgo nepaisant organizatorių boikoto. Jos skaičius buvo 261 ir nuo tos dienos jis tapo lygybės simboliu.
Kai žvelgiame į moterų sporto istoriją, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog atotrūkis tarp vyrų ir moterų šiuolaikiniame sporte vis labiau mažėja, tačiau vis dar yra neabejotinų problemų, susijusių su moterų sportu. Pavyzdžiui, sportininkės, kurios privalo rūpintis savo šeima ir vaikais, dažnai susiduria su sportinės karjeros ir asmeninio gyvenimo suderinimo problemomis. Sporto organizacijose vis dar mažai moterų trenerių ir teisėjų, ir jų skaičius beveik nedidėja.