Šiandien minime Kovo 8-ąją. Džiaugiuosi, kad nurimo kovos dėl to, ar reikia ją minėti, ar užmiršti kaip tarybinį reliktą – „nulinkusių tulpių ir girtų vyrų šventę“. Visi žinome, kad šią datą minime, kaip dirbančiųjų moterų organizuotos kovos už savo teises pradžią (1857 m. kovo 8 d. Niujorke sustreikavo šimtai moterų, dirbančių drabužių ir tekstilės gamyklose). Nesigilindami į istoriją, tik prisiminkime, kad Lietuvoje tarptautinė moters diena pirmą kartą buvo paminėta 1914 m. Tarybinė ideologija labai sumaniai eksploatavo šią dieną, sukeldama vos ne šventinę isteriją ir visiškai iškreipdama dienos prasmę. Dienos, kada visame pasaulyje moterys kalba apie savo problemas, solidarizuojasi su tomis moterimis, kurios kenčia nuo karo, bado ir smurto.
Šiandien pakalbėkime apie nūdienos Lietuvos moterų problemas. Nėra abejonių, per 33 nepriklausomybės metus lyčių lygybės srityje pasiekėme daug. Bet toli gražu ne viską. Skurdas, smurtas vis dar išlieka pagrindinėmis moterų problemomis Lietuvoje. Moterys vidutiniškai uždirba 13% mažiau už vyrus, jų pensijos vidutiniškai 15% mažesnės, vienų auginančių vaikus moterų skaičius 8 kartus didesnis nei vyrų. Tai – pagrindinės priežastys, kodėl skurdas turi moterišką veidą. Ypač sunku vyresnėms nei 65 m. moterims, net 42% patiria skurdo riziką (vyrų – 24%).
Smurto artimoje aplinkoje taip pat nemažėja, ir apie 80% jį patiriančių – moterys. 2022 m. buvo iškelta 4,3 tūkstančio bylų dėl smurto prieš moteris artimoje aplinkoje. Tačiau visi žinome, kad iškeltos bylos – tik ledkalnio viršūnė. Pranešimų į policiją paprastai būna 8 – 10 kartų daugiau. Kažkas ne taip su ta kova su smurtu Lietuvoje. Tačiau vis dar negalime ratifikuoti Europos Tarybos Konvencijos dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo (taip vadinamos – Stambulo konvencijos). O juk šioje konvencijoje sukaupta geriausia įvairių šalių patirtis, ji gali būti kaip vadovėlis, ypač įkorporuota į mūsų teisę. Mūsų Seimui nerodant valios pasipriešinti smurtui, belieka tikėtis tik Europos Sąjungos pagalbos. Viena iš išeičių – jei pati ES ratifikuotų šią konvenciją. Tačiau tam turėtų pritarti visos šalys narės, ir čia neaišku, kaip elgtųsi tos 6 šalys, tarp jų ir Lietuva, kurios dar neratifikavo konvencijos. Yra ir kita išeitis – perkelti Konvencijos normas į Direktyvą ir ją priimti Europarlamente. Priimti direktyvą – reikia europarlamentarų daugumos, o jų daugiau iš didžiųjų šalių. Beje, Direktyva dėl smurto prieš moteris jau „vaikšto“ Briuselio koridoriais. Jeigu mūsų Seimo nariai ir toliau nepasiryš savarankiškai pasipriešinti smurtui, ateityje Lietuvos moteris gelbės tik Briuselis.
Jau vien pavyzdys apie Stambulo konvenciją rodo, kaip trūksta moterų Seime. Bet ir kitose srityse trūksta moterims palankių sprendimų. Ir kas priims tuos moterims palankius sprendimus, jei į Seimą buvo išrinkta tik 27%, o į pereitos kadencijos savivaldybių tarybas tik 29% moterų? Pavyzdžiui, moksliniai tyrimai rodo, kad daugiau kaip pusė Lietuvos vyrų galvoja, kad pirmenybę į darbą turi vyriškoji lytis. Tai apie kokius sprendimus galime kalbėti? Kol kas neaišku, kiek moterų dabar bus savivaldybių tarybose. Tarp pirmame ture išrinktų 26 merų tik 2 moterys – Nijolė Dirginčienė Birštone ir Živilė Pinskuvienė Širvintų raj. (Sveikiname jas!) Tai – mažiau nei dešimtadalis. Į antrą turą pateko 9 moterys (13%), trys iš jų pirmauja. Neramu, kad gali pasikartoti tradicinis variantas, tačiau kovo 8 proga kviečiame visus priimti įsipareigojimą ateiti į rinkimų antrą turą ir palaikyti moteris. Sulaužykime tradiciją.
Moterų informacijos centro valdybos pirmininkė
Giedrė Purvaneckienė
Dalintis
