Už lango – šaltas sausio rytas, tylu ir tamsu. Į kabineto duris pasigirsta duslūs smūgiai ir vidun įvirsta dvi netikėtos viešnios.
„Tai čia „Caritas“?“ – prašvokščia vyresnioji, kurios lyties neišduoda joks išorinis požymis. Prieš mane – nei vyras, nei moteris. – Nu va, atvedžiau, padėkit.“
Stumteli link manęs į blizgančią striukę įsisupusią, smarkiai sušalusią mergaičiukę. Vaikiškų, lygių bruožų veidukas kiek išdarkytas kraujo spalvos lūpdažio, nušviesinti plaukai nušiurę, negyvi.
„Kas čia per nesąmonės, man jokios pagalbos nereikia, atsikniskit visi, gerai?!“ – paauglė pyksta, tačiau iš kambario neišeina.
Po truputį pradedu gaudytis. Svečiuose – „furistų damos“. Tos, kurios stovi ant kelio, pasienio punktuose, vairuotojų poilsio aikštelėse, turinčios „savo“ kilometrus, degalines, pakelių užeigas. Ir savo klientus. Vedę, vieniši, jauni, seni – dauguma jų mielai pavežėja tokią nebrangią „pagalbininkę“, juk daug netrunka, kol ši, susirangiusi tarp kojų, atlieka savo „darbą“ – taip ir namai namučiai ne tokie tolimi atrodo, reisas neprailgsta.
„Išvijo ją moterys iš 12-to kilometro, tai atbėgo pas mus, o mes ką, vaikų darželis?!“ – vyresniosios švokštimas pavirsta sausu kosuliu.
Pradedame kalbėtis..
Visą straipsnį skaitykite ČIA
Straipsnio autorė: Marytė Puidokienė
Nuotrauka: 123rf.com asociatyvioji nuotrauka
Rašinys skirtas projektui „Neparduok manęs!“ – užkirskime kelią prekybai žmonėmis