Paskutinę akademinės lyčių studijų vasaros mokyklos LYSA dieną vyko Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentės Natalijos Arlauskaitės paskaita „Kabučių archeologija“. Literatūrą, kiną ir vizualumą tyrinėjanti mokslininkė aiškinosi, kokia specifika pasižymi kino menas, kaip 4–5 dešimtmečiuose dominavusi holivudinė produkcija konstravo (o kartu galbūt ir griovė) lyties, rasės ir amžiaus stereotipus.
„Žodį „archeologiją“ vartoju ne tik todėl, kad analizuosime kino senienas. Šį terminą pasiskolinau iš Michelio Foucault žodyno, kuriame archeologija vadinamas domėjimasis, kokiomis sąlygomis atsiranda vienoks ar kitoks žinojimas“, – pavadinimą paaiškino doc. N. Arlauskaitė. Susitikime svarbi ne asmeninė garsios to meto aktorės Mae West istorija, bet tai, kokia žinojimo forma yra kinas ir ką reiškia stereotipizuoto vaidmens kūrimas.
Kinas – savotiška ideologija
Anot docentės, tiriant kiną, svarbu diskutuoti ne tik apie įvairias reprezentacijas, bet ir apie tai, kokius socialinius ir estetinius efektus jis turi, kaip operuojama jo kuriamomis masinėmis auditorijomis.
Savo paskaitą ji pradėjo nuo vokiečių rašytojo, eseisto ir filosofo Walterio Benjamino minčių, išsakytų viename svarbiausių medijų, kultūros ir politikos studijų tekstų „Meno kūrinys techninėje jo reprodukuojamumo epochoje“. Anot W. Benjamino, kinas – tai iš esmės reprodukuojama medija, visiškai pakeičianti vartotojų ir meno kūrinio santykį. Būdamas „modernybės mašina“, bet kokią auditoriją jis paverčia mase. Žiūrovas nebefunkcionuoja kaip asmuo, turintis vienetinį, unikalų santykį su meno kūriniu, kaip buvo iki reprodukuojamumo epochos.
„Kinas pajungiamas tam tikroms ideologijoms. Kalbu ne apie istorines ideologijas, bet apie reprezentacijos sistemas. Per savo pasakojimo struktūrą kinas žiūrovus įveda į tam tikrus galios santykius“, – kalbėjo doc. N. Arlauskaitė. Kaip pavyzdį jį pateikė 1935 m. sukurtą dokumentinį vokiečių filmą „Valios triumfas“ („Triumph des Willens“).
„Ekrane mes matome tiesioginius ideologijos ženklus – Hitlerį, svastiką, minią. Kita vertus, pats filmas veikia kaip ideologija. Jeigu atkreipsime dėmesį, pastebėsime, kad nuolat vyksta apsikeitimas žvilgsnio pozicijomis. Minia filmuojama ne bet kaip. Kamera nuolat priartėja ir įeina į skirtingas grupes: vaikus, kareivius, moteris. Kartkartėmis kamera užima Hitlerio vietą, nes filmuojama arba iš labai arti, arba iš tos vietos, kur turėtų būti minią stebintis vadas. Žiūrovas atsiduria tai Hitlerio, tai įvairiausių minios struktūrų vietoje. Toks yra įsiuvos mechanizmas“, – dėstė mokslininkė. Auditorija tarsi įrašoma į vaizduojamą pasaulį ir pradeda tapatintis su reginiu, kurį mato. Vaidybiniame kine taip filmuojami dialogai.
Renginyje atskleista, kaip „kinas gimė anksčiau kino“. Omenyje turimas įprotis tarpusavyje sieti vienas po kito einančius vaizdus. „Mes nepastebime montažo – atskirų gabalų jungimo į vieną, nes tokia mūsų konvencija. Ji susiformavo miesto gyvenime, atsiradus laisvalaikiui, pasažams, t. y. dabartinių supermarketų pirmtakui, ir slampinėtojo figūrai. Jis žiūri į įrėmintas, viena po kitos einančias vitrinas, rodančias utopinius pasaulio fragmentus. Tik šiuo atveju juda ne vaizdai, o slampinėtojo žvilgsnis. Vėliau jis „nusėda“ kino teatre“, – kalbėjo doc. N. Arlauskaitė.
Iššūkį metusi Holivudo blondinė
Aktorė, dainininkė, scenarijų ir pjesių autorė Mae West – viena didžiausių klasikinio holivudinio kino žvaigždžių. Savo karjerą ekrane ji pradėjo XX a. 4 dešimtmečio pradžioje. Būdama 38-erių, ėmė vaidinti standartinę vyrų viliokę.
Visuose filmuose jos atliekamas vaidmuo panašus: tai šmaikšti, išsičiustijusi, trumpus juokelius laidanti, blakstienas kilnojanti gražuolė. Nuolat įsprausta į laikrodžio formos korsetą, M. West vos pakruta, o jos herojės visada žaižaruoja baltumu ir šviesumu. Įdomi ir esminė detalė – visus aktorės personažus lydėjo autoironija, doc. N. Arlauskaitės prilyginta tipinių moters tipažų ėmimui į kabutes.
Iš pirmo žvilgsnio, pasak doc. N. Arlauskaitės, M. West įvaizdis siejamas su lyties ir amžiaus stereotipų pašiepimu, tačiau įsigilinus galima užčiuopti ir rasinę dimensiją. Jai labai rūpėjo visą laiką būti baltai – baltos suknelės, perukai, aksesuarai ir t. t. Tačiau jos balsas ir genealogija leidžia daryti prielaidą, kad tokia stilistika – dar vienos kabutės.
„Jai mirus, ėmė sklandyti gandai, kad po skrodimo paaiškės, jog M. West iš tikrųjų buvo juodaodis vyras. Manoma, kad jos senelis buvo juodaodis, sugebėjęs pereiti „baltumo testą“ – t. y. būti užregistruotas kaip baltasis. Svarbesnis aspektas, leidęs manipuliuoti rase – jos balsas. M. West dainavimo maniera primena adaptuotą bliuzą. Be to, jį vadino „vyrišku“ balsu. Taigi jos personažai vienu metu dalyvaudavo ir rasinių, ir lyties, ir amžiaus stereotipų transgresijoje“, – mano mokslininkė.
Doc. N. Arlauskaitė įsitikinusi, kad vienareikšmiškai teigti, jog klasikinis kinas ir M. West filmai griovė (ar bent jau ardė) nusistovėjusius lyties, rasės ir amžiaus stereotipus, neįmanoma. „Reikia nuspręsti, apie kokį lygmenį mes kalbame. Jei analizuojame kino tekstą – siužetą – taip, keistas personažas nuolat demonstruoja ironiją. Jei persikelsime į suvokimo lygmenį, mes susidursime su daugybe interpretacinių bendruomenių. Vienos jų šiuos kūrinius gali traktuoti kaip visiškai neturinčius kritinio ir ironiško potencialo. Kitos gali pakeisti filmo struktūrą išskirdamos tik tam tikras vietas, paversti jas gerai atpažįstamomis citatomis, skirtomis ne dominuojančios tvarkos palaikymui, bet jos kritikai“, – apibendrina docentė.
Straipsnio autorė: Izabelė Švaraitė
Akademinę lyčių studijų vasaros mokyklą „Lyčių studijos Vakaruose ir posovietinėse šalyse: teorijos, praktikos, formos“ (LYSA) organizavo Tolerantiško jaunimo asociacija.