Tarptautinės moters dienos minėjimui Jungtinės Tautos 2016 m. siūlo temą „Įsipareigokime pasiekti paritetą“. Nagrinėjant šią temą, JT siūlo pasidžiaugti moterų socialiniais, ekonominiais, kultūriniais ir politiniais pasiekimais, bet taip pat neužmiršti, kad daugelyje pasaulio šalių progresas sulėtėjo, todėl reikia skubiai veikti, kad būtų pasiektas lyčių paritetas – moterų ir vyrų vienodas atstovavimas.
Apie Tarptautinės moters dienos minėjimo istoriją prirašyta daug straipsnių, daug sulaužyta iečių. Dešiniosios jėgos visada stengėsi sumenkinti šios dienos reikšmę, teigdamos, kad šios dienos minėjimas – tarybinės ideologijos produktas. Tai – akivaizdi nesąmonė, nes Moters dienos minėjimai prasidėjo JAV, vėliau plito Europoje, ji buvo minima įvairiomis datomis.
1910 m., kai Rusijoje dar nebuvo įvykusi revoliucija ir jokios tarybinės Rusijos dar nebuvo, tarptautinėje moterų konferencijoje Kopenhagoje vokiečių socialistė Klara Cetkin pasiūlė Moters dieną minėti tą pačią dieną visame pasaulyje. Nuo tada įvairiomis formomis ji minima visame pasaulyje. Lietuvoje Moters diena pirmą kartą minėta 1913 m. (kitų šaltinių duomenimis 1914 m.).
Neneigiame, kad Moters dienos minėjimo idėja kilo politinėje kairėje. Tai irgi natūralu, nes kairiosios jėgos visada kovojo už lygybę. Todėl būtent kairieji (o visų pirma – kairiosios) iškovojo moterims vienodas teises į švietimą, darbą, motinystės socialines garantijas, teisę rinkti ir būti išrinktomis, inicijavo valstybinių vaikų priežiūros institucijų steigimą. Visos šios teisės neatsirado savaime, tai – nuolatinės kovos (nebijokime to žodžio, nes jis atspindi teisybę) rezultatas.
O šiuolaikinę Tarptautinę moters dieną visas pasaulis mini nuo 1975 m., kai Jungtinės Tautos paskelbė šią dieną minėtina diena.
Dažnai kyla klausimas: minėti ar švęsti Kovo 8-ąją? Tarybų Sąjungoje Tarptautinė moters diena buvo švenčiama. O kaip kitaip galėjo būti? Tarybinė ideologija skelbė, kad lyčių lygybė jau pasiekta, taigi reikėjo ją švęsti. Nes per minėjimus (kaip Vakaruose) galėjo kilti įvairių apmąstymų ir paaiškėti, kad pasiektoji lyčių lygybė – tik imitacija. Todėl ir buvo švenčiama, gausiai aplaistant alkoholiu ir dovanojant nulinkusias tulpes. Daugeliui moterų tai sukelia neigiamas asociacijas. Todėl minėkime, o ne švęskime Kovo 8-ąją. Kaip visas pasaulis, kalbėkime apie moters teises, lyčių lygybę, pasidžiaukime moterų laimėjimais ir pareikalaukime pariteto.
Taigi, pasidžiaukime pagrindiniais moterų laimėjimais Lietuvoje ir pažvelkime, kaip jie veikia moterų gyvenimą (remsiuosi 2014 m. statistika, nes naujesnė oficialiai dar nepaskelbta):
Deja, bet ne visos moterys suvokia, kaip svarbu, kad politikoje ir valdyme būtų lyčių paritetas (50:50). Dabar pagal matematinę statistiką moterys ne tik negali spręsti apie savo gyvenimus, jos net negali padaryti įtakos šiai politikai.Tai kuo čia džiaugtis? Pasiekimai švietimo sistemoje nesukelia pokyčių nei darbo rinkoje, nei politikoje. Atskiros „žvaigždės“ paprastai daro labai nedaug įtakos eilinių moterų gyvenimui.
Matome, kad kai politiką diktuoja seni vyrai, tuoj atsiranda pasiūlymų atimti moterims teisę į savo kūną, stengiamasi nesuteikti galimybės dešimtims tūkstančių šeimų turėti vaikų, pasinaudojant pagalbinio apvaisinimo galimybėmis.
Jau praėjo 25 metai nuo Nepriklausomybės atkūrimo, o vis nesulaukiame, kad kiekvienam vaikui būtų garantuota vieta valstybiniame vaikų darželyje. Ar negalime sukurti tokios valstybinės programos? Kokia tai problema? Paprasta – prioritetų. O jie – vyriški. Todėl ir reikia pariteto.
Išeikime į Kovo 8-osios dienos eitynes, iškeldami savo problemas, šūkius. Mūsų – daug, problemos – įvairios. Tik suvienijusios pastangas, galėsime jas išspręsti.
Publikuota “Socialdemokratas”, 2016-02 Nr. 2(70)
